Smagu - portalas 15 min apie mano veiklą

    Šiandien gavosi tokia įsimintina diena, pilna pirmų kartų ir netikėtumų. Pasidalinsiu tik linksmąja dalimi - pirmą kartą apie mane rašo portalas 15 min. Džiaugiuosi, kad mano mėgstama veikla domina ir džiugina kitus žmones. Nes būti pačiam sau "fainu" daug prasmės neturi.

https://www.15min.lt/verslas/naujiena/bendroves/hobbywood-konstruktoriai-gime-is-urbanizuotos-berzo-pusseseres-663-1487786?utm_source=Facebook&utm_medium=post&utm_campaign=15min_Balandis&fbclid=IwAR2arn2_7xTegaaZQ2qxmpd-nhudOD1ZhWqwZ8igZcULpUNvtj7fLnrN-dM 

VW T3

    Gyvenime teko turėti reikalų su automobilių transformacijomis (vadovauti servisui, įrenginėti kilnojamas TV stotis ir kitokius auto), bet dar neteko dalyvauti "prikėlimo" procese. Susipažinkite: klientas - 1989 m. "gimimo", atlikęs šlovingą tarnybą Bundesvere, po šiai dienai gana žvaliai riedantis savo jėgomis ir savininko švelniai vadinamas Ferdinandu (konstruktoriaus Porche garbei). 

Mano "dalis" šiame projekte - atkurti vidaus apdailos elementus (durelėms, salonui, ventiliacines groteles ir ką dar pavyks...). Nes vidus atrodė nekaip, o nulaupius buvusio grožio likučius salonas nedžiugina...

Iš durelių apdailų išlikę tik du elementai ir tik vienas iš jų originalus. Teko atkūrinėti pagal internete rastus brėžinius ir fotografijas. 

Bandymams naudojau kartono atliekas nuo kitų projektų. Matuoji dureles, projektuoji, pjauni lazeriu, matuoji "ant paciento", žymi korekcijas ir vėl kartoji ciklą. Taip po truputį ir "išgrynini" formą, "prigini" tvirtinimo kiaurymes prie durelių konstrukcijos. 

Atkurti durelių raštą irgi užtruko. Jei kabinos durų apdaila buvo po ranka, tai slankiojančių salono durų raštą radau tik foto internete. "Pakišau" po jau padarytu brėžiniu, daugmaž parinkau mastelį ir "apipaišiau". 

Reprodukciją žadame daryti iš 3mm beržo faneros, beicuoti, lakuoti. Originale preskartonas buvo dengtas paminkštintu dermantinu ir jame įspaustas raštas. Planuoju fanerą graviruoti, taip sukurdamas reljefą ir raštą. Nikeliuotą juostelę bandysiu atkurti reklaminėmis medžiagomis. Į giliai graviruotą fanerą inkrustuoti metalizuotą plastiką. Būdas išbandytas ir atrodo gerai.

     O kol kas pagaminau salono ventiliacijos groteles. Du sluoksniai 6mm beržo faneros + lazeris + freza+juostinis šlifuoklis. Klijai, beicas, lakas ir geros rankos :). Galima gaminti ir iš medžio masyvo. Čia gal labiau gurmanams... Žinoma, galima ir dažyti norima spalva, bet dažas paslepia medžio faktūrą. O šitas chaki busikas labai jau prie gamtos derantis.

Originalas ir kopija.

Pilnas komplektas salono ventiliacijai.

Tai kol kas tiek. Tikiuosi parašyti, kai pasistūmėsiu su durelių apdailomis.

A3 kinietiškas lazeris - reanimacija

     Aprašysiu gal metų senumo istoriją, kai teko prikelti labai stipriai dirbusį 50W kinietį. Verslo kolega, kuris prieš keletą metų nupirko mano pirmajį modifikuotą lazerį, padirbo, "išaugo" (ir pardavė dar kažkam), nusipirko kiek rimtesnį kinų "šedevrą" - 50W A3 formato su padoresniu kontroleriu, bet tokia pat prasta mechanika. Staklės buvo intensyviai eksploatuojamos, o jų priežiūrai, deja, neužtekdavo laiko... Neišvengiamai artėjo diena X. Bičiulis paskambino ir pakvietė aplankyti, tuo pačiu ir stakles apžiūrėti, bo nebepjauna visai. Susitikimą suderinau su jūros aplankymu, taip sakant paderinau darbus su malonumais :). Staklių neveikimo priežastis - nešvarūs veidrodžiai ir skilusi fokusavimo linzė. Po kurio laiko ją pakeitus (nes kinų laiškanešys mažomis kojytėmis beveik mėnesį ją tyso iš kažkurio Šanchajaus rajono), rezultatas nelabai pagerėjo, nes kažkaip mechanika pabiro...

     Taigi, mano dirbtuves pacientas pasiekė va toks:

     Darbai prasidėjo nuo maudynių. Išvaliau šiukšles, išardžiau beveik visas staklytes ir po detaliuką šveičiau, prausiau ir valiau. Po poros dienų vaizdelis jau buvo malonesnis ir prisiliesti jau buvo galima be pirštinių:

    Dugne lipnia plėvele užklijuota skylė, gal papildomam dūmų ištraukimui, tai plėvelės nekeičiau, liko kiek paskrudusi. Tiesiog neturėjau.

     Toliau buvo pilnai išrinkta galvutės "karieta" - net sunku įsivaizduoti, kaip paprasti dūmai "užasfaltuoja" visokias geležėles...

     Staklytės nėra labai patogios remontui, ypač kai po jas landžioja labai nekinietiška persona :). Teko prigalvoti visokių pagalbininkų smulkmei suvaldyti:

    Štai ir perrinkta galva. Viskas nuvalyta, sutepta ir sukasi kam priklauso suktis.

     Dar iškuopiau dūmtraukio ventiliatorių ir po truputį pradėjau "aprenginėti" staklytes nupraustomis skardomis:

     Apie spindulio trakto derinimą neberašysiu - tai jau ne kartą aprašiau savo ankstesniuose straipsniukuose. Čia pirmą kartą bandžiau spindulio suvedimui naudoti lazerinės rodyklės diodą. Smulkiau apie tai irgi rašiau anksčiau.

     Visi tie derinimo darbai yra didis kantrybės išbandymas. Teko išlyginti X ir Y kreipiančiasias pagal "horizontą". Tam naudojau ir paprastą, ir lazerinį gulsčiukus. Sureguliavau gana primityviai - pakišdamas poveržles po tvirtinimo varžtais. Rezultatas tenkino.

     Liko tik viską pilnai surinkti ir sujungti. Po keleto pjovimo ir graviravimo bandymų jau galėjau pradžiuginti savininką.

     Štai ir visa istorija. Gal kas pagalvosite, kad nevertėjo padėti ta pačia veikla užsiimančiam, gi konkurentai. Atakyčiau, kad nekonkuruojame, o ir miestai gana toli vienas nuo kito. Gal net priešingai - gaunu užsakymų, parekomenduojame vieni kitus klientams. Manau, kad nuo to tik geriau visiems. Ir nuoširdžiai noriu priminti, kad prižiūrėti stakles yra kur kas paprasčiau ir pigiau, nei jas remontuoti. Gero darbo!

Nauja veikla - HOBBYWOOD.LT

   Kartais pomėgiai patampa net labai rimtu dalyku. Meistrauji sau įdomius "žaislus", domiesi tuo interneto tyruose ir netikėtai gauni rimtą pasiūlymą savo "baikomis" užsiimti pro lygyje. Va taip ir patampi testuotoju, o po to net gamintojo atstovu. Tai sukėlė daug minčių, abejonių ir iššūkių - vėl nauji "pirmi kartai", iki šiol dar nečiupinėtoje srityje... O kai knibždančios mintys neduoda užmigti, vieną tylią naktį parašiau va tokį rašinėlį:

"

Tad štai kokia istorija… Pamenu, kaip, kažkada vaikystėje, su tėčiu drožėme laivelius iš pušies žievės, kaip su seneliu darėme švilpynes, kepėme spurgas su močiute ar piešėme su mama akvarele. Tikriausiai kiekvieno gyvenime buvo tokių bendrų veiklų, kurias prisimeni, net ir prabėgus dešimtmečiams tai pripildo krūtinę šiluma ir lūpose nejučia skleidžiasi šypsena… Toks keistas gėris, kuriam, regis, laikas neturi galios, tokios mielos emocijos. Tikriausiai, tai turėjo įtakos, kad dabar esu toks, kad būtent tuo užsiimu ir taip matau gyvenimą. Šiame greito vartojimo amžiuje vis mažiau lieka laiko (o dažnai ir noro) panašiems bendriems užsiėmimams, todėl tokiai veiklai tenka sąmoningai ryžtis. Kai statistika skelbia, jog bendravimui su vaikais skiriame tik keletą minučių per dieną, kartu kokybiškai praleisti valandą ar daugiau – tikras iššūkis. O jei kartu būtų galima konstruoti žaislą, ne tik bendrai leisti laiką be „žydrųjų ekranų“ atmainų (nors ir tai jau būtų nemaža pergalė), bet ir kurti tą emocinį užtaisą, kuris jus lydės ilgą laiką? Tas „vaaau“, kai vaiko draugai pamatys, tas pasididžiavimas – „pats padariau“, tas šildantis – „prisimeni, kai mes tada“… Gal tai bus pagrindas gražiems vaikystės prisiminimams, o gal postūmis naujos kokybės santykiams šeimoje. Juk tai ne tik komandinis darbas, naujų įgūdžių lavinimas, pažinimo procesas, bet ir meditacijos forma.

O tai fanera čia prie ko? Ta tolima beržo pusseserė, kad ir labai urbanizuota, tačiau vis dar išlaikiusi medžio šilumą ir kvapą – šiuo atveju, ji ir yra ta jungtis tarp kartų. Ji kaip atsvara, kaip eko alternatyva blizgiai kinietiškai plastmasei, užvertusiai mūsų gyvenimus. Tuo pačiu tai ir tvirta medžiaga mechaniniam žaislui, kuriam surinkti nereikia nei specialių įrankių, nei klijų – sunėrei, suspaudei, užfiksavai. Patogu, saugu ir greita. Dar ir praktinė pusė, nes sukonstruotas žaislas veikia ir atlieka jam skirtas užduotis: jei tai mikroskopas – juo tikrai galima tyrinėti „mikronizmus“, jei šautuvas – pataikyti į taikinį, taupyklėje – kitaip kaupti monetas… Tuo pat metu galima supažindinti su fizikiniais procesais, kurti istorijas, lavinti logiką ir įgūdžius.

                                                                                       "

       Taigi. Patikėkite, labai geras jausmas daryti tai, kas nuoširdžiai patinka tau pačiam ir dar kitus žmones džiugina. Aplankykite naujo projekto puslapį, susikurkite paskyrą, rašykite laiškus ir gaukite ką nors sau, ko labiau reikia - nuolaidą, nemokamą pristatymą ar gerą laiką...

www.hobbywood.lt

Lazeris lazerio derinimui

     Senokai nerašiau, prašau atleisti - vis darbai, darbai :). Taip jau nutiko, kad teko derinti, remontuoti ir priklelti naujam gyvenimui labai kinietiškas staklytes (ir ne vienas). Manau, kad ištaikysiu laiko apie tai parašyti atskirą straipsniuką. Dabar noriu pasidalinti vienu paprastu pagalbininku, kuris ženkliai sparčiau padeda suderinti staklių optiką. 

  Kaip žinia, optinis traktas derinamas palaipsniui "prišaudant" veidrodėlius: pradedi nuo pirmojo (arčiausiai lempos), tada antrasis (važinėjantis) ir pati paskutinė - galva. Kiekvienas veidrodėlis turi tris derinimo varžtukus. Jų sukiojimo poveikis kartais būna neprognozuojamas ir procesas "pasukau-iššoviau-pasukau..." gali labai užtrukti. Būtų labai puiku, jei galėtumėme matyti lazerio spindulį pastoviai ir taip jį sureguliuoti. Štai čia mums gali padėti ... lazeris! Gi lazerinės rodyklės (arba vadinamo pointerio) spindulys yra matomas. Ok, ne pats spindulys, bet jo sukuriamas raudonas taškas. Kadangi kalbu apie labai kinietiškas staklytes (na, staklėmis niekaip tokio reikalo nepavadinsi), tai neminėsiu apie raudono taško integravimą specialių prizmių pagalba - tai turi tik aukštesnės klasės įrengimai. Teoriškai, jei patalpintume tokį matomo spektro lazerio šaltinį į stakles, tai būtų visai patogu jas derinti: tereiktų suvesti raudoną tašką, kad jis visada pataikytų į graviravimo galvą. Head shot! 

     Kaip tai padaryti? Vietoje lempos - negerai, nes paskui montuojant lempą atgal bus sunku išlaikyti tokią pat geometrinę ašį. O jei pabandžius iš kito galo? Genialumas slypi paprastume - pasakė kažkuris žinomas išradėjas. Sumontuoji pointerį graviravimo galvoje ir suvedi tašką taip, kad jis visada pataikytų į veidrodėlių centrą. Čia normaliose staklėse, o hobby lygyje - na bent jau kuo arčiau centro...

 

     Kad pointeris būtų sucentruotas, teko pripjauti plastikinių žiedukų. Juos sumoviau ant lazerinio diodo ir visą šį "burgerį" sukišau į vamzduką, kad išlaikytų stabilią formą. Tam idealiai tiko dviejų "kubikų" švirkšto korpusas. Surinktą įnagį montuojame į graviravimo galvą, pajungiame ir deriname. Be burtų su trimis kiekvieno veidrodžio varžtais, dar tenka "šamaninti" su geometrija: tai kažką patiesinti ir priveržti, tai kažkur pakišti paaukštinimą... Bet kai viskas pritvirtinta ant lankstytos skardelės, tai jo-k-l-m-n... Pasiekus priimtiną rezultatą, surenki graviravimo galvą (įstatai veidrodį ir linzę) ir dar kartą patikrini jau su CO2 lazeriu. Tiek tų gudrybių, bandykite ;).

Lazerio spindulio kelias graviravimo staklėse

     Šiais laikais, net ir sudėtingiausias technologijas priimame kaip duotybę, savaime suprantamą (nors neturime supratimo kaip tai veikia) dalyką. Vartojame ir nesukame galvos. Dažnas užsukęs į mano dirbtuves labai nuoširdžiai domisi ir stebisi, kaip veikia staklės. Ir man pačiam tame yra kažkas tokio užburiančio :). Tai ir papasakosiu, kaip tas lazerio spindulys keliauja iš spinduliavimo šaltinio iki apdorojamo pavišiaus.

      Truputį apie spindulio prigimtį. CO2 lazeris yra dujų lazerio tipas. Tai, ko gero, labiausiai paplitęs lazerio tipas tarp entuziastų ir smulkių įmonių. Šiame prietaise elektros energija teka per dujomis užpildytą vamzdį, kuris gamina šviesą. Vamzdžio galuose yra veidrodžiai; vienas iš kurių yra pilnai atspindintis, o kitas - šiek tiek laidus šviesai. Dujų mišinį paprastai sudaro anglies dioksidas, azotas, vandenilis ir helis. CO2 gaminamų lazerių šviesa yra nematoma, patenka į tolimąjį infraraudonosios spinduliuotės šviesos spektro diapazoną.

 
     Stimuliuojant elektros srovei, azoto molekulės dujų mišinyje suaktyvinamos. Naudojamas azotas, nes jis gali išlaikyti šią aktyvią būseną ilgą laiką. Aktyvių azoto molekulių virpesiai savo ruožtu sužadina anglies dioksido molekules. Šiuo momentu lazeris pasiekia būseną, vadinamą populiacijos inversija, tašku, kada sistemoje yra daugiau sužadintų dalelių nei pasyvių. Kad lazeris gamintų šviesos spindulį, azoto atomai turi prarasti savo aktyvią būseną, išlaisvindami fotonų energiją. Tai atsitinka, kai aktyvūs azoto atomai susiduria su labai šaltais helio atomais, todėl azotas atpalaiduoja šviesą.
     Pagaminta šviesa yra labai galinga, palyginti su įprasta šviesa, nes dujų vamzdis yra apsuptas veidrodžių, atspindinčių didžiąją dalį šviesos, keliaujančios per lempos vamzdį. Šis šviesos atspindys sukelia šviesos bangas, kurias azotas intensyviai gamina. Šviesa didėja, kai ji keliauja pirmyn ir atgal, išspinduliuojama iš lempos tik tada, kai tampa pakankamai ryški, kad galėtų praeiti per iš dalies atspindintį veidrodį.
     Šviesa iš CO2 lazerio lempos yra pakankamai galinga, kad perpjautų (iš tikro, tai išdeginama labai siaurame ruože) daugelį medžiagų, įskaitant audinį, medieną ir popierių. Galingiausi CO2 lazeriai naudojami plieno ir kitų metalų apdirbimui, tik tam reikalingos papildomos sąlygos. Nors didžiausią galingumą naudojantys CO2 lazeriai viršija 1000 W, dažniausiai naudojami 25-100 W. Kadangi tai yra infraraudonoji spinduliuotė, ji turi labai didelį bangos ilgį, apie 10,6 mikronų, tai yra daug ilgesnė nei matoma šviesa, kuri yra tarp 450 ir 700 nanometrų. Tai tiek teorijos, o štai taip atrodo CO2 lazerio lempa:

     Kai susipažinome su lazerio spinulio šaltiniu, sužinokime, kaip tas spindulys staklėse pasiekia apdorojamą medžiagą. Jei kieto kūno lazerio spinduliams perduoti naudojamas šviesolaidis, tai CO2 lazerio spindulys keliauja atspindimas specialių veidrodžių. Principas lygiai toks pat, kaip vaikystėje laidyti saulės zuikučiai.

     Kaip matome iš schemos, viskas labai paprasta :). Tačiau praktikoje, ypač dirbant su pigiais kinietiškais lazeriais, geras spindulio suvedimas pasiekiamas sunkiai. Sunkumo priežastis - staklių geometrijos stabilumas. Pigių staklių rėmas būna iš paprastų aliuminio profilių, tvirtinimo elementai iš plonos (apie 1mm) lankstytos skardos, kreipiančiosios ir guoliai - hobio kategorijos, o varikliai, procesorinė plokštė ir bendras surinkimas toli nuo profesionalios įrangos... Todėl pasiekti lazerio spindulio horizontalumo ir stačių kampų būna gana rimtas iššūkis. O derinimas atliekamas su tai trimis varžteliais ant kiekvieno veidrodžio rėmo.

      Kadangi žmogaus akis nemato infraraudonojo spektro diapazono, o spindulys staklių viduje keliauja neuždengtas, tai visada slypi pavojus netyčia pakliūti į jo kelią. Žinoma, jis nenupjaus galūnės, bet apdegins garantuotai. O jei sugebėtumėte žvilgtelėti į jį... Todėl dirbant visada turi būti uždarytas apsauginis staklių dangtis.

     Kai kuriose staklėse būna integruotas ir raudonas lazerinis diodas. Šis spindulys keliauja tuo pačiu optiniu traktu kaip ir darbinis CO2 spindulys. Raudonas taškas labai patogiai parodo, kur yra nutaikytas spindulys. Kai darbo metu staklių viduje atsiranda dūmų, raudono spindulio kelias tampa aiškiai matomas. Tai labai akivaizdžiai parodo, kaip spindulys keliauja nuo lempos iki darbinės galvutės su fokusuojančia linze.

      Nuotraukose matomos GCC Spirit staklės. Nepigus, bet tikrai rimtas įrankis.

Lietuvos jubiliejui artėjant

     Su amžiumi atsiranda ne tik gyvenimiška patirtis, išmintis (tikiuosi :) ), bet ir meilė savam kraštui. Kažkaip natūraliai išnyko vartotojiški "o kas man už tai",  "ką man davė valstybė" ir natūraliai atsirado šiluma krūtinėje, kai gaivoji apie savo šalį, džiaugiuosi mūsų mokslininkų, sportininkų ir verslininkų pasiekimais, kūrybingu jaunimu ir gražia gamta.

     Nors Lietuvos valstybingumo ištakos siekia daugiau nei 1 000 metų, 2018 metais Lietuva minės atkurtos valstybės 100 metų jubiliejų. Tai tik dalelė mūsų istorijos, tačiau nepaprastai svarbi. 1918 metais pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas yra milžiniškas žmonių, nepabūgusių prisiimti atsakomybę už savo valstybės ateitį, laimėjimas.

(http://www.lietuva.lt) 

     Dalinimosi gėris turi labai įdomią savybę - kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau jo atsiranda. Todėl dalinuosi savo žiniomis, patirtimi, o kartais ir materialiais dalykais. Artėjant Lietuvos jubiliejui, dalinuosi Vyčio ženklo vektoriniu failu, kuris lengvai importuojasi į Corel Draw ir tinka lazeriavimui, ploteriavimui ir kitokiam kūrybiniam vartojimui :). Tautišku būti madinga: šiuo Vyčiu papuoštas Benedikto Dakaro ralio automobilis, marškinėliai, vėliavos...

Nesu šio kūrinio autorius, bet šio projekto kūrėjas juo laisvai dalinosi, tai tesiu šią estafetę. Naudokitės!

Vytis