Meistro metras

   Labai svarbu geras ir patogus įrankis - tai lemia kokybę, tikslumą ir greitį. O jei tas įrankis dar ir jaukus, tai tiesiog negali nepavykti :). Panorau padaryti kažką paprasto ir tuo pačiu reikalingo bei gražaus. Taip ir atsirado šis Meistro metras.

Pagamintas iš uosio medienos ir lakuotas bespalviu matiniu laku.

Tikiu, kad ši paprasta liniuotė padės sukurti nepaprastus gaminius, sėkmės tau Meistre :).

Saulė šviečia visiems

   Šiandien puiki, rami ir saulėta diena. Po kojomis gurgždantis sniegas ir iš kaminų stulpu kylantys dūmai... Termometras informuoja, kad lauke šaltoka (-10С). Nusprendžiau patikrinti kaip gyvuoja saulės kolektorius. Kaip matote, jis storai užklotas sniegu...

Truputį padidinsiu, idant geriau matytusi ta saulės gaudyklė.

Viduje sistemos valdiklis rodo, kad ant stogo esančiame kolektoriuje skystis -1С laipsnio temperatūros. Tai automatika atjungusi cirkuliacinį siurblį. Nieko ir nederėtų tikėtis, kai kolektorius skendi pusnyje...

Čia vaizdelis iš naminio termometro: vidurinis rodmuo - tai lauko temperatūra.

Ruošiuosi žygiui ant stogo. Reikia rimtai apsirengti, nes teks ilgokai pasėdėti pusnyje. Ne vasara, nepavaiščiosi - teks repečkoti ir sėdėti apsižergus kraigą. Atsargai prisirišu virvę ir su šepečiu rankoje pradedu slinkti link kolektoriaus. Gal kokie penkeri metrai, bet labai slidu. Sėkmingai pasiekiu tikslą ir kiek galiu - nušluoju kolektorių stiklus. Po sniegu ant jų užsidėjęs ledo sluoksnis. Čia jau nebuvo galimybės paveiksluotis, tai patikėkite žodžiu :).

Kai parrepečkojau ir persirengiau, saulės kolektoriaus automatika rodė ženklius pokyčius.

O atkastas kolektorius dar nepilnai atitirpęs...

Taip pat padidinu vaizdelį.

Ir po kurio laiko fiksuoju šios dienos piką:

Kai lauke minus dešimt, o kolektorius tiekia plius dvidešimt šešis - tai visai juntama pagalba kieto kuro pečiui. Kai kolektorius neužpustytas, tai saulėtą dieną prišyla virš trisdešimties laipsnių ir nelabai įtakoja lauko temperatūra (pasiekia net prie -25С).

Tai toks trumpas saulėtas reportažas apie šilumą ir visiems šviečiančią saulę.

Naujas įrankis - fiber lazeris

   Paskutinę 2015-ųjų metų dieną, oranžinis TNT autobusiukas pristatė didoką dėžę iš tolimo krašto, kurioje saugiai tūnojo mano naujausias lazerinių šeimos žvėriukas... Fiber lazeris.

Čia jo "pasinė" foto :).

Tai apie viską iš pradžių. Poreikis graviruoti (markiruoti) metalą buvo jau seniai, tai neskubėdamas ieškojau vertų dėmesio staklių. Daug investuoti nenorėjau, bet imti pačias pigiausias taip pat nebuvau nusiteikęs. Taip po ilgų ieškojimų, drakonų ir fejerverkų krašte radau šveicarų dizainerių kurtas ir iš vokiečių bei japonų gamintų dalių surinktas stakles. Net ir staklėmis sunku jas pavadinti. Vietoje įprastų CNC su X ir Y ašių varikliais, čia naudojamas galvanometras, kuris spindulį valdo veidrodėliais (labai panašiai kaip prekybcentrių kasose kainų skeneriai). Jokių stambių judančių dalių, beveik be garso ir įspūdingu greičiu dirbantis prietaisas. Aušinamas oru.

 

Štai tokioje dėžutėje atkeliavo - svoris tik 50 kg. Dešimt kartų lengvesnės už prieš tai pirktas "staklytes"...

 

Užkalta labai rimtai :)

 

Ir supakuota "nuo dūšios"...

 

Be dviejų didelių dėžių, dėmesį patraukė maža aksominė dėžutė.

 

O joje, kaip ir dera kinams, naujametinė dovanėlė :) Tokia maloni smulkmena.

 

Išpakuoju stovą. Padarytas kokybiškai, yra visi varžteliai ir surinkimui reikalingi įrankiai. 

 

Toliau eilė "išmaniajai" dėžei. Joje yra fokusuojanti linzė (beveik visas objektyvas), maitinimo šaltinis, procesorius ir fiber blokas su galvanometru. Pagal seną inžinierių tradiciją, pirma surenku, sumontuoju ir pajungiu, o tada jau ramiai pavartau instrukciją, kaip tą reikėjo daryti...

Suinstaliuoju softą ir prasideda bandymai...

 

Panašiai taip ir atrodo, tik procesorių ir maitinblokį laikau po stalu. 

Pirmieji bandymai ant varinės šinos. Variui reikia maksimalios galios.

Nerūdyjantis plienas markiruojasi labai gražiai.

Tai padariau greičio/galios santykio lentelę. Manipuliuojant šiais parametrais, galima išgauti pustonius ir atspalvius. Sakyčiau, verta dėmesio detalė.

Foto ant "neržaveikės". Be jokių papildomų apdorojimų - importuoji ir darai. Kontrasto mažoka, bet tai tik pirmas bandymas...

Čia galimi panaudojimo pavyzdžiai.

O čia jau praktinis pritaikymas.
Jaukinuosi šią naują įrangą, o, kaip žinia, geriausiai įsisavini žinias bandymų keliu. Tai ir bandau...
Laukite tęsinio :)

Pirmoji paroda

   Aptūrėjau savo pirmąją parodą, tiesa, ne vardinę. Tačiau mano darbai užėmė didžiąją jos dalį... O dabar nusileisiu ant žemės - tai tėvelių (ir mamyčių) darbų parodėlė mūsų atžalų mokykloje.

Foto darytos telefonu, apšvietimas tikrai ne studijinis, tai jau dovanokite už kokybę. 

Įdomus jausmas stebėti tavo darbus apžiūrinčius žmones...

Tos parodos - tik keturi stalai...

O štai čia - "razinka" ant mano savimeilės pyrago :). Mokyklos direktorės pavaduotoja įteikė padėkos raštą. Už visokį aktyvumą. Faina :)

Visko po truputį

   Kai apsilanko trys Karaliai - pasibaiga Kalėdos. Dar švieži švenčių prisiminimai, dovanos ir naujametinis erzelis. Žvilgtelėsiu ir aš atgal. Metai tikrai buvo nenuobodūs, tiek darbų, tiek permainų prasme. Lapkritis ir gruodis tiesiog užvertė užsakymais, tai tiesiog nebuvo laiko nei rašyti, nei paveiksluoti darbus. Nieko nenustebinsi nei darbo knygų, nei rašiklių graviravimu ar atviručių pjaustymu. Vieną kitą, man labiau patikusį, darbą vistik užfiksavau.

Stalo papuošimui gaminau raides iš putplasčio. 

Visada džiaugiuosi gavęs darbo su natūralia mediena. Paprastas, bet mielas graviravimo darbelis.

Darbas su rotaciniu priedu. Kaip ir nieko įspūdingo, bet teko padūmoti, kad galutinis rezultatas būtų gražus. Kažkas su šia užduotimi nesusitvarkė, tai padariau aš. Giriuosi?.. Ne, džiaugiuosi :).

Dar vienas labai paprastas ir įdomus projektas. Neįptastas stovas buteliui. Paskui su kolega eksperimentavome su kitokiomis formomis. Net iš paprastos medžio šakos galima sutverti tokio tipo stovą. Ir net dviems buteliams iš karto.

Dar vienas įdomus (nes labai nestandartinis) darbas. Viena integratorių kompanija (pavadinimo negaliu  minėti, nes saisto konfidecialumo sutartis :) ) savo projekte naudojo specializuotą lazerinį tolimatį. Kadangi, jis turėjo būti sumontuotas ant automobilio stogo, tai reikėjo išspręsti linzės apsaugos problemą.

Po keleto bandymų, nusprendėme, kad apsaugą galime gaminti iš organinio stiklo. Jis neiškraipo tolimačio parodymų. Pagaminau. Viskas jau sumontuota ir eksploatuojama tolimoje Afrikoje...

Žmonės, gėris, motyvacija...

   Noriu su jumis pasidalinti nesenu įvykiu, kuris, visiems jo dalyviams, paliko gerą nuotaiką, gerą jausmą...

Savaitgaly sulaukiau skambučio: jauno balso klientė teiravosi, ar galėčiau išgraviruoti vienetinį gaminuką. Jai tai buvo skubu ir svarbu. Kad ir užimtas, bet sutikau, nors tai ir nebuvo labai pelningas užsakymas. Gal todėl, kad užsakovė buvo pasiryžusi atvažiuoti net iš rajoninio miestelio už 42 km nuo Šiaulių... Žmogus turi motyvaciją, todėl negalėjau atsakyti neigiamai.

Teko kelis kartus telefonu aiškinti kaip atrasti tą Vėtrungių gatvę, kol pro duris įžengė besišypsanti klientė. Reikėjo išgraviruoti ką tik nupirktą ir brangų daigtą, be galimybės pabandyti ir be teisės suklysti. Ne iš karto pavyko rasti teisingą graviravimo rėžimą, bet galutinis rezultatas - džiaugsmu spindinčios akys... Čia ir aš galėjau lengviau atipūsti, nes tiek paviršiaus padengimas, tiek forma reikalavo maksimalaus dėmesio ir kruopštumo. O tolesni įvykiai mane patį nustebino. Mano paslaugos tikrai nėra pačios pigiausios, bet pasakius kainą, išgirdau: tik tiek, ko taip pigiai? Čia jau pats nustebau, nes dažniausiai, dauguma derisi ir visaip stengiasi "numušti" kainą. Sakau, kad man tiek užtenka, bet jei norite ir esate patenkinta darbu, visada galite mokėti kiek vertinate. Gavau pinigą, kurio negalėjau priimti - pernelyg daug... Ieškojome kaip iškeisti. Ir kol radau kur, kol išsikeičiau - pareinu ir matau: tvirtai suspaustame kumštuke laikydama eurus, truputį sumišusi mergina, ištiesė juos man. Tikiuosi užteks, pasakė. Ten buvo beveik 40% daugiau nei prašiau... Atsisveikinome, kaip seni pažystami. Reklama "žmogus - žmogui" tikrai bus. Bet rašau ne tam, kad pasigirčiau didesniu uždarbiu - man tai paliko labai gerą, šiltą prisiminimą. Aš nuoširdžiai atlikau savo darbą ir kažkas nuoširdžiai jį priėmė ir įvertino... Manau, kad tas gerumo jausmas buvo abipusis. 

Ir kai teks kur nors su kažkuo kalbėti apie motyvaciją - turėsiu labai gražų ir tikrą pavyzdį... 

Džiaugiuosi, kad tai nėra pavieniai atvejai. Vadinasi, kažką gyvenime darau teisingai...

P.S.

Jei kas nors bandysite įžvelgti kažką "gauruoto", informuoju: klientė buvo su mama :).

AJOKKI-KAMAZ

   Nors čia rašau daugiausia apie savo laisvalaikio veiklą, bet negaliu praleisti šio įvykio nepastebėto. Šią savaitę pas mus kosmetiniam remontui atvažiavo (sakė - net 85 km/val greičiu) kilnojama TV stotis. Kažkada ji vadinosi "MAGNOLIJA"... Šios KTS buvo gaminamos Šiaulių televizorių gamykloje veikusiame Televizijos Institute nuo 1983 m. Gana išsamiai istorija aprašyta šiame puslapyje.

   Taigi, kaip ir minėjau, ši istorinė KTS ne tik dar važiuoja, bet ir sėkmingai darbuojasi viename iš Lietuvos TV kanalų. Žinoma, ji buvo jau kelis kartus modernizuota ir, sprendžiant iš priekinių žibintų, apie 1992-uosius metus "upgreidinta" į "Kiparisą", tik jau Kauno "Bangoje". Truputis istorijos yra šiame puslapyje.

Pas mus ši KTS irgi kelis kartus keitė savo įrangą, nors šiai dienai ji gerokai pasenusi... Tai gal pasižvalgykime :).

Išorė, kad ir labai daug mačiusi lietuviškų žiemų, bet dar išlaiko savo formą. Lengvai papuvusi (apie 30 metų kelyje...), nelabai sandari, bet rieda. 

Į vidų galime patekti pro dvejas duris su ištraukiamais laiptais. Labai jau nejaukiai jais lipti - reikia priprasti.

Įžengus vidun, pasitinka CRT monitoriai ir seno garažo kvapas... Dyzelio ir išmetamų dujų. Man tai iš karto primena vaikystę ir didelį raudoną kombainą, kurio kabinoje galėdavau pažaisti, kol kombainininkai pietaudavo...

Čia inžinierių skyrius su kamerų kontrole, aparatūra ir nediduke remontininko darbo vieta. Anksčiau (t. y. "prie ruso") tai buvo labai svarbi ir reikalinga KTS dalis (čia aš apie remontininko vietą) - įranga buvo gana kaprizinga.

Ženkime į kitą, režisieriaus patalpą.

Be didelių įmantrumų, spartietiško stiliaus, pati didžiausia erdvė. Iš čia "diriguojama" visam filmavimo procesui. Čia sėdi režisierius su asistentais ir kiti meno žmonės. Tai siauru takučiu pėdiname toliau - pas garsistą.

O štai čia gyvena garsas... Mažutis suodinas kambarėlis. Tiesiog senas automobilio korpusas labai jau nesandarus ir važiuojant "susiurbia" išmetamąsias dujas. Atvažiavus į filmavimo vietą - tenka vėdinti...

Originalus langelis į vairuotojų kabiną jau užtaisytas per kažkurią iš modernizacijų, taigi apeikime ir žvilgtelėkime į kabiną.

Tik vairuotojo kėdė būdavo su amortizuojančiomis spyruoklėmis, šalia važiuojantysis sėdėdavo "ant suoliuko" - kietai. Kabinoje gyvenimas vyksta tiesiogine prasme - ant variklio. Tai komforto tikėtis nereikėtų...

Dar užmeskime akį į išorinių pajungimų skydą ir kabelių (multikoro) skyrių. Rūdys...

Tai vat tokia tai ekskursija gavosi. Vėl palopysime senutę, pakeisime vidaus apšvietimą, šį bei tą sulituosime ir vėl išleisime į kelionę. Gal sutiksite kokiame nors renginyje ar kelyje, tikiuosi, pažvelgsite į ją kitomis akimis... Gero kelio, ex Magnolija :).