A3 kinietiškas lazeris - reanimacija

     Aprašysiu gal metų senumo istoriją, kai teko prikelti labai stipriai dirbusį 50W kinietį. Verslo kolega, kuris prieš keletą metų nupirko mano pirmajį modifikuotą lazerį, padirbo, "išaugo" (ir pardavė dar kažkam), nusipirko kiek rimtesnį kinų "šedevrą" - 50W A3 formato su padoresniu kontroleriu, bet tokia pat prasta mechanika. Staklės buvo intensyviai eksploatuojamos, o jų priežiūrai, deja, neužtekdavo laiko... Neišvengiamai artėjo diena X. Bičiulis paskambino ir pakvietė aplankyti, tuo pačiu ir stakles apžiūrėti, bo nebepjauna visai. Susitikimą suderinau su jūros aplankymu, taip sakant paderinau darbus su malonumais :). Staklių neveikimo priežastis - nešvarūs veidrodžiai ir skilusi fokusavimo linzė. Po kurio laiko ją pakeitus (nes kinų laiškanešys mažomis kojytėmis beveik mėnesį ją tyso iš kažkurio Šanchajaus rajono), rezultatas nelabai pagerėjo, nes kažkaip mechanika pabiro...

     Taigi, mano dirbtuves pacientas pasiekė va toks:

     Darbai prasidėjo nuo maudynių. Išvaliau šiukšles, išardžiau beveik visas staklytes ir po detaliuką šveičiau, prausiau ir valiau. Po poros dienų vaizdelis jau buvo malonesnis ir prisiliesti jau buvo galima be pirštinių:

    Dugne lipnia plėvele užklijuota skylė, gal papildomam dūmų ištraukimui, tai plėvelės nekeičiau, liko kiek paskrudusi. Tiesiog neturėjau.

     Toliau buvo pilnai išrinkta galvutės "karieta" - net sunku įsivaizduoti, kaip paprasti dūmai "užasfaltuoja" visokias geležėles...

     Staklytės nėra labai patogios remontui, ypač kai po jas landžioja labai nekinietiška persona :). Teko prigalvoti visokių pagalbininkų smulkmei suvaldyti:

    Štai ir perrinkta galva. Viskas nuvalyta, sutepta ir sukasi kam priklauso suktis.

     Dar iškuopiau dūmtraukio ventiliatorių ir po truputį pradėjau "aprenginėti" staklytes nupraustomis skardomis:

     Apie spindulio trakto derinimą neberašysiu - tai jau ne kartą aprašiau savo ankstesniuose straipsniukuose. Čia pirmą kartą bandžiau spindulio suvedimui naudoti lazerinės rodyklės diodą. Smulkiau apie tai irgi rašiau anksčiau.

     Visi tie derinimo darbai yra didis kantrybės išbandymas. Teko išlyginti X ir Y kreipiančiasias pagal "horizontą". Tam naudojau ir paprastą, ir lazerinį gulsčiukus. Sureguliavau gana primityviai - pakišdamas poveržles po tvirtinimo varžtais. Rezultatas tenkino.

     Liko tik viską pilnai surinkti ir sujungti. Po keleto pjovimo ir graviravimo bandymų jau galėjau pradžiuginti savininką.

     Štai ir visa istorija. Gal kas pagalvosite, kad nevertėjo padėti ta pačia veikla užsiimančiam, gi konkurentai. Atakyčiau, kad nekonkuruojame, o ir miestai gana toli vienas nuo kito. Gal net priešingai - gaunu užsakymų, parekomenduojame vieni kitus klientams. Manau, kad nuo to tik geriau visiems. Ir nuoširdžiai noriu priminti, kad prižiūrėti stakles yra kur kas paprasčiau ir pigiau, nei jas remontuoti. Gero darbo!

Nauja veikla - HOBBYWOOD.LT

   Kartais pomėgiai patampa net labai rimtu dalyku. Meistrauji sau įdomius "žaislus", domiesi tuo interneto tyruose ir netikėtai gauni rimtą pasiūlymą savo "baikomis" užsiimti pro lygyje. Va taip ir patampi testuotoju, o po to net gamintojo atstovu. Tai sukėlė daug minčių, abejonių ir iššūkių - vėl nauji "pirmi kartai", iki šiol dar nečiupinėtoje srityje... O kai knibždančios mintys neduoda užmigti, vieną tylią naktį parašiau va tokį rašinėlį:

"

Tad štai kokia istorija… Pamenu, kaip, kažkada vaikystėje, su tėčiu drožėme laivelius iš pušies žievės, kaip su seneliu darėme švilpynes, kepėme spurgas su močiute ar piešėme su mama akvarele. Tikriausiai kiekvieno gyvenime buvo tokių bendrų veiklų, kurias prisimeni, net ir prabėgus dešimtmečiams tai pripildo krūtinę šiluma ir lūpose nejučia skleidžiasi šypsena… Toks keistas gėris, kuriam, regis, laikas neturi galios, tokios mielos emocijos. Tikriausiai, tai turėjo įtakos, kad dabar esu toks, kad būtent tuo užsiimu ir taip matau gyvenimą. Šiame greito vartojimo amžiuje vis mažiau lieka laiko (o dažnai ir noro) panašiems bendriems užsiėmimams, todėl tokiai veiklai tenka sąmoningai ryžtis. Kai statistika skelbia, jog bendravimui su vaikais skiriame tik keletą minučių per dieną, kartu kokybiškai praleisti valandą ar daugiau – tikras iššūkis. O jei kartu būtų galima konstruoti žaislą, ne tik bendrai leisti laiką be „žydrųjų ekranų“ atmainų (nors ir tai jau būtų nemaža pergalė), bet ir kurti tą emocinį užtaisą, kuris jus lydės ilgą laiką? Tas „vaaau“, kai vaiko draugai pamatys, tas pasididžiavimas – „pats padariau“, tas šildantis – „prisimeni, kai mes tada“… Gal tai bus pagrindas gražiems vaikystės prisiminimams, o gal postūmis naujos kokybės santykiams šeimoje. Juk tai ne tik komandinis darbas, naujų įgūdžių lavinimas, pažinimo procesas, bet ir meditacijos forma.

O tai fanera čia prie ko? Ta tolima beržo pusseserė, kad ir labai urbanizuota, tačiau vis dar išlaikiusi medžio šilumą ir kvapą – šiuo atveju, ji ir yra ta jungtis tarp kartų. Ji kaip atsvara, kaip eko alternatyva blizgiai kinietiškai plastmasei, užvertusiai mūsų gyvenimus. Tuo pačiu tai ir tvirta medžiaga mechaniniam žaislui, kuriam surinkti nereikia nei specialių įrankių, nei klijų – sunėrei, suspaudei, užfiksavai. Patogu, saugu ir greita. Dar ir praktinė pusė, nes sukonstruotas žaislas veikia ir atlieka jam skirtas užduotis: jei tai mikroskopas – juo tikrai galima tyrinėti „mikronizmus“, jei šautuvas – pataikyti į taikinį, taupyklėje – kitaip kaupti monetas… Tuo pat metu galima supažindinti su fizikiniais procesais, kurti istorijas, lavinti logiką ir įgūdžius.

                                                                                       "

       Taigi. Patikėkite, labai geras jausmas daryti tai, kas nuoširdžiai patinka tau pačiam ir dar kitus žmones džiugina. Aplankykite naujo projekto puslapį, susikurkite paskyrą, rašykite laiškus ir gaukite ką nors sau, ko labiau reikia - nuolaidą, nemokamą pristatymą ar gerą laiką...

www.hobbywood.lt

Lazeris lazerio derinimui

     Senokai nerašiau, prašau atleisti - vis darbai, darbai :). Taip jau nutiko, kad teko derinti, remontuoti ir priklelti naujam gyvenimui labai kinietiškas staklytes (ir ne vienas). Manau, kad ištaikysiu laiko apie tai parašyti atskirą straipsniuką. Dabar noriu pasidalinti vienu paprastu pagalbininku, kuris ženkliai sparčiau padeda suderinti staklių optiką. 

  Kaip žinia, optinis traktas derinamas palaipsniui "prišaudant" veidrodėlius: pradedi nuo pirmojo (arčiausiai lempos), tada antrasis (važinėjantis) ir pati paskutinė - galva. Kiekvienas veidrodėlis turi tris derinimo varžtukus. Jų sukiojimo poveikis kartais būna neprognozuojamas ir procesas "pasukau-iššoviau-pasukau..." gali labai užtrukti. Būtų labai puiku, jei galėtumėme matyti lazerio spindulį pastoviai ir taip jį sureguliuoti. Štai čia mums gali padėti ... lazeris! Gi lazerinės rodyklės (arba vadinamo pointerio) spindulys yra matomas. Ok, ne pats spindulys, bet jo sukuriamas raudonas taškas. Kadangi kalbu apie labai kinietiškas staklytes (na, staklėmis niekaip tokio reikalo nepavadinsi), tai neminėsiu apie raudono taško integravimą specialių prizmių pagalba - tai turi tik aukštesnės klasės įrengimai. Teoriškai, jei patalpintume tokį matomo spektro lazerio šaltinį į stakles, tai būtų visai patogu jas derinti: tereiktų suvesti raudoną tašką, kad jis visada pataikytų į graviravimo galvą. Head shot! 

     Kaip tai padaryti? Vietoje lempos - negerai, nes paskui montuojant lempą atgal bus sunku išlaikyti tokią pat geometrinę ašį. O jei pabandžius iš kito galo? Genialumas slypi paprastume - pasakė kažkuris žinomas išradėjas. Sumontuoji pointerį graviravimo galvoje ir suvedi tašką taip, kad jis visada pataikytų į veidrodėlių centrą. Čia normaliose staklėse, o hobby lygyje - na bent jau kuo arčiau centro...

 

     Kad pointeris būtų sucentruotas, teko pripjauti plastikinių žiedukų. Juos sumoviau ant lazerinio diodo ir visą šį "burgerį" sukišau į vamzduką, kad išlaikytų stabilią formą. Tam idealiai tiko dviejų "kubikų" švirkšto korpusas. Surinktą įnagį montuojame į graviravimo galvą, pajungiame ir deriname. Be burtų su trimis kiekvieno veidrodžio varžtais, dar tenka "šamaninti" su geometrija: tai kažką patiesinti ir priveržti, tai kažkur pakišti paaukštinimą... Bet kai viskas pritvirtinta ant lankstytos skardelės, tai jo-k-l-m-n... Pasiekus priimtiną rezultatą, surenki graviravimo galvą (įstatai veidrodį ir linzę) ir dar kartą patikrini jau su CO2 lazeriu. Tiek tų gudrybių, bandykite ;).