2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Žmonės, gėris, motyvacija...

   Noriu su jumis pasidalinti nesenu įvykiu, kuris, visiems jo dalyviams, paliko gerą nuotaiką, gerą jausmą...
Savaitgaly sulaukiau skambučio: jauno balso klientė teiravosi, ar galėčiau išgraviruoti vienetinį gaminuką. Jai tai buvo skubu ir svarbu. Kad ir užimtas, bet sutikau, nors tai ir nebuvo labai pelningas užsakymas. Gal todėl, kad užsakovė buvo pasiryžusi atvažiuoti net iš rajoninio miestelio už 42 km nuo Šiaulių... Žmogus turi motyvaciją, todėl negalėjau atsakyti neigiamai.
Teko kelis kartus telefonu aiškinti kaip atrasti tą Vėtrungių gatvę, kol pro duris įžengė besišypsanti klientė. Reikėjo išgraviruoti ką tik nupirktą ir brangų daigtą, be galimybės pabandyti ir be teisės suklysti. Ne iš karto pavyko rasti teisingą graviravimo rėžimą, bet galutinis rezultatas - džiaugsmu spindinčios akys... Čia ir aš galėjau lengviau atipūsti, nes tiek paviršiaus padengimas, tiek forma reikalavo maksimalaus dėmesio ir kruopštumo. O tolesni įvykiai mane patį nustebino. Mano paslaugos tikrai nėra pačios pigiausios, bet pasakius kainą, išgirdau: tik tiek, ko taip pigiai? Čia jau pats nustebau, nes dažniausiai, dauguma derisi ir visaip stengiasi "numušti" kainą. Sakau, kad man tiek užtenka, bet jei norite ir esate patenkinta darbu, visada galite mokėti kiek vertinate. Gavau pinigą, kurio negalėjau priimti - pernelyg daug... Ieškojome kaip iškeisti. Ir kol radau kur, kol išsikeičiau - pareinu ir matau: tvirtai suspaustame kumštuke laikydama eurus, truputį sumišusi mergina, ištiesė juos man. Tikiuosi užteks, pasakė. Ten buvo beveik 40% daugiau nei prašiau... Atsisveikinome, kaip seni pažystami. Reklama "žmogus - žmogui" tikrai bus. Bet rašau ne tam, kad pasigirčiau didesniu uždarbiu - man tai paliko labai gerą, šiltą prisiminimą. Aš nuoširdžiai atlikau savo darbą ir kažkas nuoširdžiai jį priėmė ir įvertino... Manau, kad tas gerumo jausmas buvo abipusis. 
Ir kai teks kur nors su kažkuo kalbėti apie motyvaciją - turėsiu labai gražų ir tikrą pavyzdį... 
Džiaugiuosi, kad tai nėra pavieniai atvejai. Vadinasi, kažką gyvenime darau teisingai...

P.S.
Jei kas nors bandysite įžvelgti kažką "gauruoto", informuoju: klientė buvo su mama :).

2015 m. lapkričio 10 d., antradienis

AJOKKI-KAMAZ

   Nors čia rašau daugiausia apie savo laisvalaikio veiklą, bet negaliu praleisti šio įvykio nepastebėto. Šią savaitę pas mus kosmetiniam remontui atvažiavo (sakė - net 85 km/val greičiu) kilnojama TV stotis. Kažkada ji vadinosi "MAGNOLIJA"... Šios KTS buvo gaminamos Šiaulių televizorių gamykloje veikusiame Televizijos Institute nuo 1983 m. Gana išsamiai istorija aprašyta šiame puslapyje.


   Taigi, kaip ir minėjau, ši istorinė KTS ne tik dar važiuoja, bet ir sėkmingai darbuojasi viename iš Lietuvos TV kanalų. Žinoma, ji buvo jau kelis kartus modernizuota ir, sprendžiant iš priekinių žibintų, apie 1992-uosius metus "upgreidinta" į "Kiparisą", tik jau Kauno "Bangoje". Truputis istorijos yra šiame puslapyje.
Pas mus ši KTS irgi kelis kartus keitė savo įrangą, nors šiai dienai ji gerokai pasenusi... Tai gal pasižvalgykime :).

Išorė, kad ir labai daug mačiusi lietuviškų žiemų, bet dar išlaiko savo formą. Lengvai papuvusi (apie 30 metų kelyje...), nelabai sandari, bet rieda. 
Į vidų galime patekti pro dvejas duris su ištraukiamais laiptais. Labai jau nejaukiai jais lipti - reikia priprasti.


Įžengus vidun, pasitinka CRT monitoriai ir seno garažo kvapas... Dyzelio ir išmetamų dujų. Man tai iš karto primena vaikystę ir didelį raudoną kombainą, kurio kabinoje galėdavau pažaisti, kol kombainininkai pietaudavo...

Čia inžinierių skyrius su kamerų kontrole, aparatūra ir nediduke remontininko darbo vieta. Anksčiau (t. y. "prie ruso") tai buvo labai svarbi ir reikalinga KTS dalis (čia aš apie remontininko vietą) - įranga buvo gana kaprizinga.
Ženkime į kitą, režisieriaus patalpą.

Be didelių įmantrumų, spartietiško stiliaus, pati didžiausia erdvė. Iš čia "diriguojama" visam filmavimo procesui. Čia sėdi režisierius su asistentais ir kiti meno žmonės. Tai siauru takučiu pėdiname toliau - pas garsistą.


O štai čia gyvena garsas... Mažutis suodinas kambarėlis. Tiesiog senas automobilio korpusas labai jau nesandarus ir važiuojant "susiurbia" išmetamąsias dujas. Atvažiavus į filmavimo vietą - tenka vėdinti...
Originalus langelis į vairuotojų kabiną jau užtaisytas per kažkurią iš modernizacijų, taigi apeikime ir žvilgtelėkime į kabiną.

Tik vairuotojo kėdė būdavo su amortizuojančiomis spyruoklėmis, šalia važiuojantysis sėdėdavo "ant suoliuko" - kietai. Kabinoje gyvenimas vyksta tiesiogine prasme - ant variklio. Tai komforto tikėtis nereikėtų...

Dar užmeskime akį į išorinių pajungimų skydą ir kabelių (multikoro) skyrių. Rūdys...
Tai vat tokia tai ekskursija gavosi. Vėl palopysime senutę, pakeisime vidaus apšvietimą, šį bei tą sulituosime ir vėl išleisime į kelionę. Gal sutiksite kokiame nors renginyje ar kelyje, tikiuosi, pažvelgsite į ją kitomis akimis... Gero kelio, ex Magnolija :).


2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Techninė profilaktika

Žinoma įvairių patarlių ir išminties "perliukų", kurie nusako būtinybę: norint kažką gauti - reikia duoti. 
Netepsi - nevažiuosi. 
Nori važinėtis - norėk ir rogutes tampyti.
Ir dar yra, tik skubiai nepamenu. Tai visa tai tinka ir staklėms - kad gerai dirbtų, reikia jas prižiūrėti.
Po paskutinės intervencijos į lazerio optinį traktą prabėgo keletas mėnesių, gal net geras pusmetis. Darbų ir dūmų tikrai netrūko, ir paskutiniu metu pajutau, kad stipriai pablogėjo pjovimas - tenka po kelis kartus prabėgti spinduliu, kad gerai išpjautum. O dar prieš kelias dienas teko pakonsultuoti kolegą dėl panašių bėdų. Išvada viena - reikalinga profilaktika. Tai pristabdau darbus ir ramiai išsiardau lazerinio trakto fokusuojančių linzių galvutes.


Buvau teisus - fokusuojanti linzė apnešta dūmų, nors ir visada pučiamas oras per galvutę. Bet ir pjausčiau visokiausias medžiagas - net ir labai rūkstančias, ir dvokiančias... 

Linzę nuplaunu švariu medicininiu spiritu, nuvalau mikropluošto servetėle ir vėl atsargiai surenku galvutę. Tą patį padarau ir su kita galva. Tik šitos linzė gerokai švaresnė, nes didesnis židinio nuotolis ir linzė gerokai toliau nuo pjaunamo paviršiaus. Surenku ir išbandau. Viskas puikiai dirba :). Kaip tikras vyras, jaučiu malonų krebždesį viduje - viską padariau pats... :) 
Staklės vėl smagiai dūzgia, graviruodamos kalną rašiklių, pjaudamos snaiges, vėlevėles ir kitokį prieškalėdinį grožį.

Truputis snaigių. Medinių, nes sniego kaip ir nežada šventėms.

O čia konferencinių mikrofonų valdymo procesoriaus dėžutė. Apie šį gaminį tikiuosi parašyti daugiau - labai jau įdomi jo paskirtis ir veikimas.