2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Vinyl clock

   Jau senokai nerašiau, nes, kai dirbi sau, nelieka laiko "mirkti" prie kompo ir dūmoti ką nusitverti. Šį įrašą skiriu vinilinėms plokštelėms. Apie darbus iš jų esu rašęs anksčiau, o šiandien aprašysiu laikrodžio gamybą.
  

   Jau seniai planavau kažką panašaus padaryti. Vis ieškodavau kažko paruošto vartojimui - labai tingu paišyti savo. O dar kai toks "dizaineris"... 
Senoliai sakydavo: akys - baisininkės, rankos - darbininkės. Taip ir čia išėjo: pusvalandis "burtų" su Corel ir jau buvo galima kažką "sušerti" staklėms grynai savo sukurtą. Pradžioje pabandžiau ant kartono: taip lengviau pastebėti ir "išgaudyti" trūkumus bei projektavimo klaidas. Kažką pastorinti, kai kur sujungti... O kai jau viskas suruošta, imi seną plokštelę ir technologijų pagalba paverti laikrodžio ciferblatu. Bjaurūs dūmai ir šlykšti smarvė (dar ir nuodinga). Todėl turi būti ypač gera ištraukiamoji ventiliacija. Tai ne tik dėl mano, bet ir dėl staklių sveikatos, nes susidarę chloro junginiai (kažkas iš polichlorvinilo degimo produktų jungiasi su drėgme - man su chemija tai nekažką...) labai smagiai suryja (koroduoja) juodo metalo dalis ir varžtus... Todėl bloguosius dūmus šaliname atsakingai :).
   Po pjovimo liko aprūkę dūmais kraštai, tai nuploviau vandeniu ir muilu. Bandžiau ir acto tirpalu - rezultatas panašus, tai negaliu kategoriškai teigti kas geriau. Taigi nusausinau ir sumontavau laikrodžio mechanizmą su fosforuojančiomis rodyklėmis ir pakabinimo kilpele. Neužmirštame baterijos, nustatome tikslų laiką ir - VUALIA :). 


   Lieka tik pakabinti ant sienos ir pasiūlyti paslaugas cropshop :).

2016 m. kovo 7 d., pirmadienis

Graviravimas per stiklą

   Jau keletą metų dirbu su CO2 lazeriu. Juo sėkmingai graviruoju stiklą. Tačiau, naujasis fiber lazeris stiklo nepažeidžia - šio bangos ilgio spindulys tiesiog neria kiaurai. Tai tyrinėdamas, nufilmavau vieną graviravimo bandymą.


Kaip matote, aliuminio plokštę išgraviravau per uždėtą stiklo lakštą. Regis toks rezultatas atveria naujų galimybių: kad ir laikrodžio ciferblato išgraviravimas jo neišardant - tiesiog per stiklą. Pabandžiau. Ir sužinojau, kad ne viskas kas skaidru yra stiklas. Jei tai yra plastikas, kad ir kokio tyro skaidrumo jis būtų, vistiek spindulys jį pažeidžia. Kartais net labai bjauriomis dėmėmis. Net jei stiklas (šiuo atveju - laikrodžio) pasitaikė kokybiškas, tai dar negarantuoja puikaus rezultato. Graviruojant yra išgarinamas plonytis medžiagos sluoksnis ir tos dalelės kažkur turi nusėsti. Atvirame plote, po graviravimo, tiesiog nuvalai skuduriuku ir viskas gražu. O uždarame laikrodyje?.. Ir lieka jame įkalintas toks liūdnas, mažas debesiukas, kuris, po tam tikro laiko, susirango kažkur po rodyklėmis ir nurimsta...
Tokiam paprastam pažinimui "supjoviau" porą laikrodžių. Pats nenešioju, tai pasiskolinau :)

P.S.
Gal kas kokį rimtesnį laikroduką bandymams paskolintų?

Rust remover arba hi-tech'inis švitras

 Šiam bandymui ir straipsniukui įkvėpė FB draugo postas ir video, o taip pat ir mano mėgstama Discovery Cannel laida. 


Pažvelgęs, supratau, kad įrangą bandymui turiu, reikia tik surūdijusio gelžgalio. Po ranka pakliuvo du skirtingų medžiagų, bet pakankamai apgraužti rūdžių objektai: senas kaltas ir ilgus metus tarnavusi vartų spyna. Bandom.
Pradedu nuo kalto - štai jo foto iki jauninimo procedūros:



Rūdys ir visokių glaistų/dažų likučiai... Ok, į stakleles prašom :)


Sufokusuojame, nusitaikome ir...


Pasklido kaitinamo metalo kvapas ir dūmai, pažiro kibirkštys ir nuodėguliukai. Kvapas priminė vaikystės įspūdžius senoje kalvėje arba "bulgarke" pjaunamą vamzdį...


 Pirmasis rezultatas. Akivaizdus skirtumas tarp seno ir valyto paviršiaus. Rezultatas įkvepia, noriu dar.


Po pirmo "praėjimo".



Po antro. Metalo paviršius lieka matinis. Riboje tarp valyto/nevalyto jaučiamas nedidelis slenkstukas. Sėkmingai nuvalė senus dažus, "epoksidkę" ir rūdis. Liko tik gilesni židiniai, bet ir juos galima būtų išnaikinti dar keliais bandymais.


Toliau bandymai su sena spyna. Kadaise ji buvo dažyta.


Prisitaikom ir porą kartų švelniai perbraukiam spinduliuku :). Dar daugiau dūmų, kibirkščių ir kvapų... Antru užėjimu beveik švariai pašalintas dažų sluoksnis. Pats metalas tai ne įrankinis plienas, kaip kalto atveju, o kažkoks minkštesnis lydinys ir aliuminio plokštelė.


Prieš




Po


Prieš


Po
Ir trumpas video, kaip tai vyko:


Po bandymų ant darbastalio liko apnašų likučių, kurie labai panašūs į mechaniškai šveisto (kad ir ta pačia "bulgarke") metalo likučius.



Čia kiek "patirštinau" spalvas, na, kad geriau būtų matyti :)

Kolegų pageidavimu, dar pabandžiau "restauruoti" laaabai sunešiotas monetas.



Pačirškinau - pašviesėjo, bet rimtam gaivinimui netinka...




Tai tokia mano patirtis, o čia nuoroda į pramoninį specializuotą įrenginį CL 1000.
Štai šitas vaizdelis ir buvo mano bandymų kaltininkas:


2016 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Tower, Eiffel Tower...

  Karts nuo karto taip nutinka, kad kažką jau seniai ruošiesi padaryti, bet vis neprisiruoši, vis atsiranda svarbesnių reikalų. Ir tada aplinkybės (kartais įgydamos žmogišką pavidalą) ima ir taip susiklosto, kad tenka padaryti tai, prie ko rankos taip ilgai neprisilietė.
Eifelio bokštas (pranc. Tour Eiffel) – vienas iš Paryžiaus simbolių, pastatytas 18871889 m., kaip laikinas statinys, Paryžiuje, šalia Senos upės kranto. Bokštas buvo statomas 1889 m. rengtai Pasaulinei parodai. Iki 1931 m. buvo aukščiausias pasaulio statinys (301 metras). Mintis pastatyti bokštą kilo vokiečių kilmės inžinieriui iš Dižono Gustavui Eifeliui (Gustave Eiffel18321923 m.).
Taip apie šį žinomą objektą rašo Wikipedija.
O aš gavau užsakymą pagaminti jo 1000 karų mažesnę kopiją. Jau seniai sukosi mintis apie tokį projektuką, bet vis kažkaip... Ir štai, prašom - reikia pagaminti :).
Brėžiniai rasti, pakoreguoti pagal užsakymą. Medžiaga - 1,5 mm storio trisluoksnė aviacinė fanera. Gana kaprizinga pjaunant lazeriu - kaip to įrodymas ant mano stalo riogso kupetėlė apdegusių bokšto dalių. Jei išpjauti pavyko per gerą valandą, tai surinkimas-klijavimas užtruko kelias dienas.




 Tada keletas skirtingų spalvų dažų sluoksnių ir jau galima "fotkintis"...




Galima palyginti su originalu:


 Na kaip? Panašūs?
:)

2016 m. sausio 22 d., penktadienis

Meistro metras

   Labai svarbu geras ir patogus įrankis - tai lemia kokybę, tikslumą ir greitį. O jei tas įrankis dar ir jaukus, tai tiesiog negali nepavykti :). Panorau padaryti kažką paprasto ir tuo pačiu reikalingo bei gražaus. Taip ir atsirado šis Meistro metras.


Pagamintas iš uosio medienos ir lakuotas bespalviu matiniu laku.


Tikiu, kad ši paprasta liniuotė padės sukurti nepaprastus gaminius, sėkmės tau Meistre :).

2016 m. sausio 16 d., šeštadienis

Saulė šviečia visiems

   Šiandien puiki, rami ir saulėta diena. Po kojomis gurgždantis sniegas ir iš kaminų stulpu kylantys dūmai... Termometras informuoja, kad lauke šaltoka (-10С). Nusprendžiau patikrinti kaip gyvuoja saulės kolektorius. Kaip matote, jis storai užklotas sniegu...


Truputį padidinsiu, idant geriau matytusi ta saulės gaudyklė.


Viduje sistemos valdiklis rodo, kad ant stogo esančiame kolektoriuje skystis -1С laipsnio temperatūros. Tai automatika atjungusi cirkuliacinį siurblį. Nieko ir nederėtų tikėtis, kai kolektorius skendi pusnyje...



Čia vaizdelis iš naminio termometro: vidurinis rodmuo - tai lauko temperatūra.
Ruošiuosi žygiui ant stogo. Reikia rimtai apsirengti, nes teks ilgokai pasėdėti pusnyje. Ne vasara, nepavaiščiosi - teks repečkoti ir sėdėti apsižergus kraigą. Atsargai prisirišu virvę ir su šepečiu rankoje pradedu slinkti link kolektoriaus. Gal kokie penkeri metrai, bet labai slidu. Sėkmingai pasiekiu tikslą ir kiek galiu - nušluoju kolektorių stiklus. Po sniegu ant jų užsidėjęs ledo sluoksnis. Čia jau nebuvo galimybės paveiksluotis, tai patikėkite žodžiu :).
Kai parrepečkojau ir persirengiau, saulės kolektoriaus automatika rodė ženklius pokyčius.


O atkastas kolektorius dar nepilnai atitirpęs...


Taip pat padidinu vaizdelį.


Ir po kurio laiko fiksuoju šios dienos piką:


Kai lauke minus dešimt, o kolektorius tiekia plius dvidešimt šešis - tai visai juntama pagalba kieto kuro pečiui. Kai kolektorius neužpustytas, tai saulėtą dieną prišyla virš trisdešimties laipsnių ir nelabai įtakoja lauko temperatūra (pasiekia net prie -25С).
Tai toks trumpas saulėtas reportažas apie šilumą ir visiems šviečiančią saulę.

2016 m. sausio 11 d., pirmadienis

Naujas įrankis - fiber lazeris

   Paskutinę 2015-ųjų metų dieną, oranžinis TNT autobusiukas pristatė didoką dėžę iš tolimo krašto, kurioje saugiai tūnojo mano naujausias lazerinių šeimos žvėriukas... Fiber lazeris.


Čia jo "pasinė" foto :).
Tai apie viską iš pradžių. Poreikis graviruoti (markiruoti) metalą buvo jau seniai, tai neskubėdamas ieškojau vertų dėmesio staklių. Daug investuoti nenorėjau, bet imti pačias pigiausias taip pat nebuvau nusiteikęs. Taip po ilgų ieškojimų, drakonų ir fejerverkų krašte radau šveicarų dizainerių kurtas ir iš vokiečių bei japonų gamintų dalių surinktas stakles. Net ir staklėmis sunku jas pavadinti. Vietoje įprastų CNC su X ir Y ašių varikliais, čia naudojamas galvanometras, kuris spindulį valdo veidrodėliais (labai panašiai kaip prekybcentrių kasose kainų skeneriai). Jokių stambių judančių dalių, beveik be garso ir įspūdingu greičiu dirbantis prietaisas. Aušinamas oru.


Štai tokioje dėžutėje atkeliavo - svoris tik 50 kg. Dešimt kartų lengvesnės už prieš tai pirktas "staklytes"...


Užkalta labai rimtai :)


Ir supakuota "nuo dūšios"...


Be dviejų didelių dėžių, dėmesį patraukė maža aksominė dėžutė.



O joje, kaip ir dera kinams, naujametinė dovanėlė :) Tokia maloni smulkmena.



Išpakuoju stovą. Padarytas kokybiškai, yra visi varžteliai ir surinkimui reikalingi įrankiai. 


Toliau eilė "išmaniajai" dėžei. Joje yra fokusuojanti linzė (beveik visas objektyvas), maitinimo šaltinis, procesorius ir fiber blokas su galvanometru. Pagal seną inžinierių tradiciją, pirma surenku, sumontuoju ir pajungiu, o tada jau ramiai pavartau instrukciją, kaip tą reikėjo daryti...
Suinstaliuoju softą ir prasideda bandymai...


Panašiai taip ir atrodo, tik procesorių ir maitinblokį laikau po stalu. 


Pirmieji bandymai ant varinės šinos. Variui reikia maksimalios galios.


Nerūdyjantis plienas markiruojasi labai gražiai.


Tai padariau greičio/galios santykio lentelę. Manipuliuojant šiais parametrais, galima išgauti pustonius ir atspalvius. Sakyčiau, verta dėmesio detalė.


Foto ant "neržaveikės". Be jokių papildomų apdorojimų - importuoji ir darai. Kontrasto mažoka, bet tai tik pirmas bandymas...


Čia galimi panaudojimo pavyzdžiai.


O čia jau praktinis pritaikymas.
Jaukinuosi šią naują įrangą, o, kaip žinia, geriausiai įsisavini žinias bandymų keliu. Tai ir bandau...
Laukite tęsinio :)