Tower, Eiffel Tower...

  Karts nuo karto taip nutinka, kad kažką jau seniai ruošiesi padaryti, bet vis neprisiruoši, vis atsiranda svarbesnių reikalų. Ir tada aplinkybės (kartais įgydamos žmogišką pavidalą) ima ir taip susiklosto, kad tenka padaryti tai, prie ko rankos taip ilgai neprisilietė.

Eifelio bokštas (pranc. Tour Eiffel) – vienas iš Paryžiaus simbolių, pastatytas 1887–1889 m., kaip laikinas statinys, Paryžiuje, šalia Senos upės kranto. Bokštas buvo statomas 1889 m. rengtai Pasaulinei parodai. Iki 1931 m. buvo aukščiausias pasaulio statinys (301 metras). Mintis pastatyti bokštą kilo vokiečių kilmės inžinieriui iš Dižono Gustavui Eifeliui (Gustave Eiffel, 1832–1923 m.).

Taip apie šį žinomą objektą rašo Wikipedija.

O aš gavau užsakymą pagaminti jo 1000 karų mažesnę kopiją. Jau seniai sukosi mintis apie tokį projektuką, bet vis kažkaip... Ir štai, prašom - reikia pagaminti :).

Brėžiniai rasti, pakoreguoti pagal užsakymą. Medžiaga - 1,5 mm storio trisluoksnė aviacinė fanera. Gana kaprizinga pjaunant lazeriu - kaip to įrodymas ant mano stalo riogso kupetėlė apdegusių bokšto dalių. Jei išpjauti pavyko per gerą valandą, tai surinkimas-klijavimas užtruko kelias dienas.

 Tada keletas skirtingų spalvų dažų sluoksnių ir jau galima "fotkintis"...

Galima palyginti su originalu:

 Na kaip? Panašūs?

:)

Meistro metras

   Labai svarbu geras ir patogus įrankis - tai lemia kokybę, tikslumą ir greitį. O jei tas įrankis dar ir jaukus, tai tiesiog negali nepavykti :). Panorau padaryti kažką paprasto ir tuo pačiu reikalingo bei gražaus. Taip ir atsirado šis Meistro metras.

Pagamintas iš uosio medienos ir lakuotas bespalviu matiniu laku.

Tikiu, kad ši paprasta liniuotė padės sukurti nepaprastus gaminius, sėkmės tau Meistre :).

Saulė šviečia visiems

   Šiandien puiki, rami ir saulėta diena. Po kojomis gurgždantis sniegas ir iš kaminų stulpu kylantys dūmai... Termometras informuoja, kad lauke šaltoka (-10С). Nusprendžiau patikrinti kaip gyvuoja saulės kolektorius. Kaip matote, jis storai užklotas sniegu...

Truputį padidinsiu, idant geriau matytusi ta saulės gaudyklė.

Viduje sistemos valdiklis rodo, kad ant stogo esančiame kolektoriuje skystis -1С laipsnio temperatūros. Tai automatika atjungusi cirkuliacinį siurblį. Nieko ir nederėtų tikėtis, kai kolektorius skendi pusnyje...

Čia vaizdelis iš naminio termometro: vidurinis rodmuo - tai lauko temperatūra.

Ruošiuosi žygiui ant stogo. Reikia rimtai apsirengti, nes teks ilgokai pasėdėti pusnyje. Ne vasara, nepavaiščiosi - teks repečkoti ir sėdėti apsižergus kraigą. Atsargai prisirišu virvę ir su šepečiu rankoje pradedu slinkti link kolektoriaus. Gal kokie penkeri metrai, bet labai slidu. Sėkmingai pasiekiu tikslą ir kiek galiu - nušluoju kolektorių stiklus. Po sniegu ant jų užsidėjęs ledo sluoksnis. Čia jau nebuvo galimybės paveiksluotis, tai patikėkite žodžiu :).

Kai parrepečkojau ir persirengiau, saulės kolektoriaus automatika rodė ženklius pokyčius.

O atkastas kolektorius dar nepilnai atitirpęs...

Taip pat padidinu vaizdelį.

Ir po kurio laiko fiksuoju šios dienos piką:

Kai lauke minus dešimt, o kolektorius tiekia plius dvidešimt šešis - tai visai juntama pagalba kieto kuro pečiui. Kai kolektorius neužpustytas, tai saulėtą dieną prišyla virš trisdešimties laipsnių ir nelabai įtakoja lauko temperatūra (pasiekia net prie -25С).

Tai toks trumpas saulėtas reportažas apie šilumą ir visiems šviečiančią saulę.

Naujas įrankis - fiber lazeris

   Paskutinę 2015-ųjų metų dieną, oranžinis TNT autobusiukas pristatė didoką dėžę iš tolimo krašto, kurioje saugiai tūnojo mano naujausias lazerinių šeimos žvėriukas... Fiber lazeris.

Čia jo "pasinė" foto :).

Tai apie viską iš pradžių. Poreikis graviruoti (markiruoti) metalą buvo jau seniai, tai neskubėdamas ieškojau vertų dėmesio staklių. Daug investuoti nenorėjau, bet imti pačias pigiausias taip pat nebuvau nusiteikęs. Taip po ilgų ieškojimų, drakonų ir fejerverkų krašte radau šveicarų dizainerių kurtas ir iš vokiečių bei japonų gamintų dalių surinktas stakles. Net ir staklėmis sunku jas pavadinti. Vietoje įprastų CNC su X ir Y ašių varikliais, čia naudojamas galvanometras, kuris spindulį valdo veidrodėliais (labai panašiai kaip prekybcentrių kasose kainų skeneriai). Jokių stambių judančių dalių, beveik be garso ir įspūdingu greičiu dirbantis prietaisas. Aušinamas oru.

 

Štai tokioje dėžutėje atkeliavo - svoris tik 50 kg. Dešimt kartų lengvesnės už prieš tai pirktas "staklytes"...

 

Užkalta labai rimtai :)

 

Ir supakuota "nuo dūšios"...

 

Be dviejų didelių dėžių, dėmesį patraukė maža aksominė dėžutė.

 

O joje, kaip ir dera kinams, naujametinė dovanėlė :) Tokia maloni smulkmena.

 

Išpakuoju stovą. Padarytas kokybiškai, yra visi varžteliai ir surinkimui reikalingi įrankiai. 

 

Toliau eilė "išmaniajai" dėžei. Joje yra fokusuojanti linzė (beveik visas objektyvas), maitinimo šaltinis, procesorius ir fiber blokas su galvanometru. Pagal seną inžinierių tradiciją, pirma surenku, sumontuoju ir pajungiu, o tada jau ramiai pavartau instrukciją, kaip tą reikėjo daryti...

Suinstaliuoju softą ir prasideda bandymai...

 

Panašiai taip ir atrodo, tik procesorių ir maitinblokį laikau po stalu. 

Pirmieji bandymai ant varinės šinos. Variui reikia maksimalios galios.

Nerūdyjantis plienas markiruojasi labai gražiai.

Tai padariau greičio/galios santykio lentelę. Manipuliuojant šiais parametrais, galima išgauti pustonius ir atspalvius. Sakyčiau, verta dėmesio detalė.

Foto ant "neržaveikės". Be jokių papildomų apdorojimų - importuoji ir darai. Kontrasto mažoka, bet tai tik pirmas bandymas...

Čia galimi panaudojimo pavyzdžiai.

O čia jau praktinis pritaikymas.
Jaukinuosi šią naują įrangą, o, kaip žinia, geriausiai įsisavini žinias bandymų keliu. Tai ir bandau...
Laukite tęsinio :)

Pirmoji paroda

   Aptūrėjau savo pirmąją parodą, tiesa, ne vardinę. Tačiau mano darbai užėmė didžiąją jos dalį... O dabar nusileisiu ant žemės - tai tėvelių (ir mamyčių) darbų parodėlė mūsų atžalų mokykloje.

Foto darytos telefonu, apšvietimas tikrai ne studijinis, tai jau dovanokite už kokybę. 

Įdomus jausmas stebėti tavo darbus apžiūrinčius žmones...

Tos parodos - tik keturi stalai...

O štai čia - "razinka" ant mano savimeilės pyrago :). Mokyklos direktorės pavaduotoja įteikė padėkos raštą. Už visokį aktyvumą. Faina :)

Visko po truputį

   Kai apsilanko trys Karaliai - pasibaiga Kalėdos. Dar švieži švenčių prisiminimai, dovanos ir naujametinis erzelis. Žvilgtelėsiu ir aš atgal. Metai tikrai buvo nenuobodūs, tiek darbų, tiek permainų prasme. Lapkritis ir gruodis tiesiog užvertė užsakymais, tai tiesiog nebuvo laiko nei rašyti, nei paveiksluoti darbus. Nieko nenustebinsi nei darbo knygų, nei rašiklių graviravimu ar atviručių pjaustymu. Vieną kitą, man labiau patikusį, darbą vistik užfiksavau.

Stalo papuošimui gaminau raides iš putplasčio. 

Visada džiaugiuosi gavęs darbo su natūralia mediena. Paprastas, bet mielas graviravimo darbelis.

Darbas su rotaciniu priedu. Kaip ir nieko įspūdingo, bet teko padūmoti, kad galutinis rezultatas būtų gražus. Kažkas su šia užduotimi nesusitvarkė, tai padariau aš. Giriuosi?.. Ne, džiaugiuosi :).

Dar vienas labai paprastas ir įdomus projektas. Neįptastas stovas buteliui. Paskui su kolega eksperimentavome su kitokiomis formomis. Net iš paprastos medžio šakos galima sutverti tokio tipo stovą. Ir net dviems buteliams iš karto.

Dar vienas įdomus (nes labai nestandartinis) darbas. Viena integratorių kompanija (pavadinimo negaliu  minėti, nes saisto konfidecialumo sutartis :) ) savo projekte naudojo specializuotą lazerinį tolimatį. Kadangi, jis turėjo būti sumontuotas ant automobilio stogo, tai reikėjo išspręsti linzės apsaugos problemą.

Po keleto bandymų, nusprendėme, kad apsaugą galime gaminti iš organinio stiklo. Jis neiškraipo tolimačio parodymų. Pagaminau. Viskas jau sumontuota ir eksploatuojama tolimoje Afrikoje...

Žmonės, gėris, motyvacija...

   Noriu su jumis pasidalinti nesenu įvykiu, kuris, visiems jo dalyviams, paliko gerą nuotaiką, gerą jausmą...

Savaitgaly sulaukiau skambučio: jauno balso klientė teiravosi, ar galėčiau išgraviruoti vienetinį gaminuką. Jai tai buvo skubu ir svarbu. Kad ir užimtas, bet sutikau, nors tai ir nebuvo labai pelningas užsakymas. Gal todėl, kad užsakovė buvo pasiryžusi atvažiuoti net iš rajoninio miestelio už 42 km nuo Šiaulių... Žmogus turi motyvaciją, todėl negalėjau atsakyti neigiamai.

Teko kelis kartus telefonu aiškinti kaip atrasti tą Vėtrungių gatvę, kol pro duris įžengė besišypsanti klientė. Reikėjo išgraviruoti ką tik nupirktą ir brangų daigtą, be galimybės pabandyti ir be teisės suklysti. Ne iš karto pavyko rasti teisingą graviravimo rėžimą, bet galutinis rezultatas - džiaugsmu spindinčios akys... Čia ir aš galėjau lengviau atipūsti, nes tiek paviršiaus padengimas, tiek forma reikalavo maksimalaus dėmesio ir kruopštumo. O tolesni įvykiai mane patį nustebino. Mano paslaugos tikrai nėra pačios pigiausios, bet pasakius kainą, išgirdau: tik tiek, ko taip pigiai? Čia jau pats nustebau, nes dažniausiai, dauguma derisi ir visaip stengiasi "numušti" kainą. Sakau, kad man tiek užtenka, bet jei norite ir esate patenkinta darbu, visada galite mokėti kiek vertinate. Gavau pinigą, kurio negalėjau priimti - pernelyg daug... Ieškojome kaip iškeisti. Ir kol radau kur, kol išsikeičiau - pareinu ir matau: tvirtai suspaustame kumštuke laikydama eurus, truputį sumišusi mergina, ištiesė juos man. Tikiuosi užteks, pasakė. Ten buvo beveik 40% daugiau nei prašiau... Atsisveikinome, kaip seni pažystami. Reklama "žmogus - žmogui" tikrai bus. Bet rašau ne tam, kad pasigirčiau didesniu uždarbiu - man tai paliko labai gerą, šiltą prisiminimą. Aš nuoširdžiai atlikau savo darbą ir kažkas nuoširdžiai jį priėmė ir įvertino... Manau, kad tas gerumo jausmas buvo abipusis. 

Ir kai teks kur nors su kažkuo kalbėti apie motyvaciją - turėsiu labai gražų ir tikrą pavyzdį... 

Džiaugiuosi, kad tai nėra pavieniai atvejai. Vadinasi, kažką gyvenime darau teisingai...

P.S.

Jei kas nors bandysite įžvelgti kažką "gauruoto", informuoju: klientė buvo su mama :).